Vaikų globos namų ir mokyklos bendradarbiavimas, sprendžiant vaikų globos namų auklėtinių problemas

Temos aktualumas. Mažos tautos išlikimo ir stiprumo garantas yra žmogus, kaip motyvuotas pilietis, pasirengęs nuolat mokytis, aktyviai dalyvauti socialiniame, kultūriniame, ekonominiame, politiniame tautos ir visuomenės gyvenime (Barkauskaitė, 2001: 63). Norėdamas įsijungti į tautos ir visuomenės gyvenimą, žmogus privalo pažinti save, ugdyti savo gebėjimus, plėsti žinias, kurti save. Kiekvienas ugdytinis yra unikalus individas, turintis savo gabumų, patyrimų, emocijų ir vertybių derinį.
Visuomenėje yra nevienodos šeimos gyvenimo sąlygos, skirtingi tėvų ir vaikų charakteriai, asmenybės, saviti ir nepakartojami jos narių jausmai, patyrimas, protas, valia, įpročiai (Bajoriūnas,1997: 34).
Ne visi vaikai dėl įvairiausių priežasčių gali gyventi ir augti šeimose, kuriose jie gimė. Vaikai į globos įstaigas patenka dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Objektyvioms priežastims reikėtų priskirti tėvų netekimą, tėvų sunkias ligas. Tačiau tokių vaikų Lietuvos globos įstaigose yra tik apie 30%. Kur kas didesnė dalis yra tokių vaikų, kurių tėvams atimtos tėvystės teisės dėl nesugebėjimo jais rūpintis. Dažniausiai į globos namus patenka vaikai tų tėvų, kurie patys augo globos namuose. Šių šeimų vaikai labai anksti patiria skausmą, alkį, neviltį, o tai labiausiai veikia vaikų psichiką, fiziologinį bei moralinį augimą: jie tampa grubūs, savanaudiški, neretai nesusivaldantys, neišmokyti dirbti, tvarkytis, atsakyti už savo elgesį, asocialūs, egocentriški. Tai, be abejo, turi įtakos jų mokymosi lygiui ir kokybei (Leliūgienė, 2003: 324).
Vaiko teisių Konvencijoje (1989) yra įtvirtinta principinė nuostata, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be globos ir priežiūros. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 3 knygos VII dalyje (2002) pateikiama vaiko globos, jos įteisinimo, pasibaigimo, organizavimo tvarka, globos rūšys ir formos, globėjų teisės, pareigos bei atsakomybė, globojamo vaiko asmeninių, turtinių teisių ir interesų apsauga Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vaiko globos tikslas ─ užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų augti, vystytis ir tobulėti. Anot G. Sakalausko (2000: 26─28), įgyvendindamos Vaiko teisių konvencijos 20 straipsnį, valstybės numato keletą vaiko, netekusio savo šeimos, priežiūros būdų: pirmiausiai ieškoma jo giminaičių, gali būti įteisinta globa (rūpyba) ar įvaikinimas, vaikas gali būti atiduodamas atitinkamoms institucijoms. Kai nėra galimybės vaiko globoti šeimoje ar šeimynoje vaikas apgyvendinamas valstybinėje arba nevyriausybinėje vaikų globos institucijoje (Kvieskienė, 2002: 52).
Dažniausiai vaikų globos institucijos neparengia auklėtinių savarankiškam gyvenimui, šeimai. Nors dauguma pilnametystės sulaukusių valstybinių globos įstaigų auklėtinių dažniausiai profesinėse mokyklose įgyja tam tikrą specialybę, tačiau jiems labai sunku įsitraukti į normalų gyvenimą, nes neturi pastovios gyvenamosios vietos, jokių ryšių su biologine šeima, giminėmis, nutraukiami ryšiai ir su globos institucijų auklėtojais ir globotiniais, kurie neretai vaikui atstojo šeimą. Todėl dauguma renkasi negatyvios socializacijos kelią. Todėl iškyla socialinės patirties, buities tvarkymo įgūdžių pareikis (Kvieskienė, 2003: 191).
Pastaraisiais metais vaikų globos vyksta daug permainų - vykdoma nuolatinė ir laikinoji globa (visiškai ir laikinai be tėvų globos likusių vaikų priežiūra, auklėjimas, jo teisių ir teisėtų interesų atstovavimas bei gynimas); palaikomi ryšiai su vaiko biologiniais tėvais ir artimaisiais giminaičiais; šeimynose globojami vaikai yra kilę iš to paties krašto; broliai ir seserys čia ugdomi kartu; vyresnieji padeda jaunesniesiems; vaikai lanko gyvenamosios vietos vaikų darželius, bendrojo lavinimo mokyklas; sudaromos galimybės vaikų meninei saviraiškai (išplėtojama popamokinės veiklos sistema), sportui, darbinei veiklai (supažindinami su namų ruošos, ūkine veikla), įrengtose virtuvėse vaikai mokomi gaminti valgį, skalbyklose skalbti savo drabužius, siūti ir pan.; nedidelis vaikų skaičius institucijoje leidžia sudaryti bendruomenės atmosferą; sulaukus pilnametystės nenutraukiami ryšiai su šeimynos auklėtojais ir globotiniais ─ vaikai ruošiami gyvenimui visuomenėje.
Tačiau tai ne visada išsprendžia vaikų, gyvenančių globos namuose, problemas. Reikalingas nuoseklus, kryptingas darbas su vaiku visoje jo socialinėje aplinkoje.
Dažniausiai minima vaikų, gyvenančių vaikų globos namuose, problema yra socialinių įgūdžių stoka. Tačiau ne mažiau svarbios ir adaptacijos mokykloje, mokymosi motyvacijos, neadekvataus savęs vertinimo problemos.
Daugelis pedagogų ir globėjų, susidūrę su nenorinčiais mokytis, patiriančiais sunkią adaptaciją ar nepritampančiais globotiniais stengiasi jį „perauklėti“, akcentuojant jo mokymosi, gero elgesio pareigą, tačiau einama link to, kad blogas mokymasis, nepritapimas, saviraiškos neradimas ─ labai rimta vaiko nesėkmė ir jam reikalinga parama.
Mokykla yra ta vieta, kur vaikas praleidžia didžiąją dalį dienos, todėl buvimas joje, bendravimas su mokiniais, pedagogais bei kitais darbuotojais, daro jam didelę įtaka. Todėl, sprendžiant vaikų globos namų auklėtinių problemas, labai svarbus vaikų globos namų ir mokyklos bendradarbiavimas.
Objektas — globos namų ir bendrojo lavinimo mokyklų bendradarbiavimas sprendžiant vaikų globos namų ugdytinių problemas.
Darbo tikslas — atskleisti vaikų globos namų ir bendrojo lavinimo mokyklų bendradarbiavimą sprendžiant vaikų globos namų ugdytinių problemas.
Darbo uždaviniai:
1. Atskleisti vaikų globos namų auklėtinių kylančias problemas.
2. Išanalizuoti vaikų globos namų ir mokyklos bendradarbiavimo būdus.
3. Ištirti vaikų globos namų ir bendrojo lavinimo mokyklų bendradarbiavimą sprendžiant vaikų globos namų ugdytinių problemas.

Darbo metodai: Mokslinės, teisinės, psichologinės ir pedagoginės literatūros analizė, apklausa raštu.