Knygos istorijos mokslas ir raida

9 psl. / 3465 žod.

Ištrauka

Knygos istorija kaip savarankiška tyrimų sritis atsirado XVI a. Tuomet ir vėliau jai buvo priskiriami rankraštiniai ir spausdinti darbai, tokiais pavadinimais kaip „Knygos istorija“, „Rašto istorija“. XVII a. pradėti vadinti „Erudicijos kryptis“, „Mokslo įvadas“, „Mokytumo istorija“.

Tiek XVI a., tiek XVII ir XVIII a. darbai apie rankraštinę ir spausdintą knygą (tiek rankraštiniai, tiek spausdinti) buvo vadinami įvairiausiais pavadinimais. Veikalai įvairiais pavadinimais teikdavo istorinių ir bibliografinių žinių apie knygas, spausdinimo išradimą, žymiausius spaustuvininkus ir spaudos meno pavyzdžius.

Kelią knygos istorijai šiuolaikine prasme atvėrė tik inkunabulistikos ir istorinės bibliografijos tyrinėjimai. Palanki aplinkybė knygos istorijai susiformuoti buvo XIX a. atsiradęs ir išsirutuliojęs knygos mokslas – t. y. Bibliologijos arba knygotyros ir bibliotekininkystės mokslai. Visa tai turėjo nemažos reikšmės ir knygos istorijos, iš pradžių kaip knygotyros mokslo dalies, o vėlesniais amžiais ir kaip savarankiško mokslo atsiradimui.

I – ą kartą knygos istorijos sąvoka buvo panaudota XIX a. 6 – ajame deš. Jį pirmasis pavartojo prancūzas Edmontas Werted savo knygoje, kuri vadinasi „Prancūzijos knygos istorija nuo seniausių laikų iki 1789“. Ji buvo išleista Paryžiuje 1861 – 1864 m. Kartu su nauja sąvoka atsirado ir naujas požiūris į tiriamą problematiką – bandyta parašyti visuotinę knygos istoriją, pasitelkus plačią objekto tyrimo chronologiją ir geografiją.

Apibendrinančiuose knygos istorijos darbuose nagrinėjimų klausimų ratas dažniausiai ribojosi spaudos išradimu ir atskirų spaustuvininkų bei leidėjų, tokių kaip Gutenbergas, Chosteris bei kiti jų pasekėjai, veikla. Istorinėmis bei knygotyrinėmis žiniomis apie jų leidžiamas knygas, inkunabulus, vėliau paleotipus, o taip pat knygų iliustracijas ir iliustratorių veiklą.

Werted buvo ne vienintelis prancūzas, kuris taip suprato tą knygos istoriją ir bandė ją tirti. Jo amžininkas buvo kitas prancūzų tyrinėtojas Emilis Egeris, kurio pirmasis darbas pasirodė 1880 m. Jis taip pat bandė rašyti apibendrinančią knygos istoriją, kurią pavadino „Knygos istorija nuo jos atsiradimo iki mūsų dienų“. Tiek Werted, tiek Egeris, tiek apskritai visi autoriai, kurie priklausė tai XIX a. prancūzų knygos mokyklai, siekė kompleksiškai nagrinėti istorines knygos problemas, labai plačiai suprantamos knygos istorijos ribose. Tačiau šie autoriai ne visai tiksliai dar įsivaizdavo tą visą tiriamą objektą, kurį neretai prilygindavo gana dirbtinai jungiamaj spausdinimo ir knygų prekybos istorijai.

XIX a. pab. susiformavo svarbiausios knygos istorinių tyrimų kryptys. Tuomet didžiausiais pasiekimais išsiskyrė vokiškoji mokykla, ypač daug nuveikusi tirdama spaudos istorijos pirmuosius amžius (tai yra XV a. Metus nuo 1500 m., inkunabulų laikotarpį ir tolimesnį 50 m. laikotarpį, kitaip vadinamą paleotipu. Karlo Dziadzko ir kitų darbai).

Paminėti tokie XIX a. pab. vokiečių autoriai kaip Karlo Dziadzko, kuris buvo ne tik knygos istorijos darbų autorius, jis taip pat buvo pirmasis Giotingene įsteigtos bibliotekininkystės katedros profesorius, pirmasis apskritai šios knygos mokslo profesorius, o tuomet ta sąvoka bibliotekininkystė buvo suprantama truputį kitaip. Tai buvo universalus, visa apimantis mokslas apie knygą.

XIX a. Vokietijoje knygos istorijos sąvoka neprigijo ir vokiečių autorių veikalų pavadinimai tiksliau atitiko jų turinį. Vokietijoje išsirutuliojo knygų leidybos bei knygų prekybos istorijos kryptys, kurioms priskiriami F. Metzo (1834), K. Falkensteino (1840), F. Kappo ir J. Goldfriedricho (1886 - 1913) ir kirų darbai.

XX a. knygos istorijos tyrimai ženkliai išaugo kiekybiškai, vyko jų diferenciacija. Daug dėmesio buvo skiriama spaudos atsiradimo Europoje ir atskirose šalyse klausimams nagrinėti. Tuomet radosi knygos tyrimai, kuriuose imta tyrinėti atskirų istorijos perdiodų, šalių, regionų, miestų knygyninkystės istorija, atskirų spaustuvininkų ir leidėjų, pavienių knygos elementų, tokių kaip šriftas, iliustracijos, įrišimai, raida. Susiformavo savarankiškos knygos istorijos mokslo šakos, tokios kaip leidybos istorija, spausdinimo istorija, knygų prekybos istorija, bibliotekų istorija, bibliografijos istorija ir panašiai. Knygos istorija įgijo mokslinio savarankiškumo požymių, tapdama savarankiškų universitetinių studijų dalyku ir atstovaujama jos tyrimus vykdančių institucijų.

Vienos iš pirmųjų tokių specialių institucijų buvo įkurtos Vokietijoje 1900 m. Mainse buvo įkurtas taip vadinamas Gutenbergo muziejus. Bet tai buvo ne tik spaudos, meno ar personalinis knygos muziejus. Tai buvo rimta mokslo tyrimo institucija. Tuo metu atsirado Gutenbergo draugija. Ir būtent šios dvi institucijos tapo vienais iš pirmųjų tarptautiniais knygos istorijos tyrimų centrais.

Turinys

  • Ė

Reziumė

Autorius
viktorinese
Tipas
Konspektas
Dalykas
Bibliotekininkystė
Kaina
€1.61
Lygis
Universitetas
Publikuotas
Kov 9, 2016
Apimtis
9 psl.
Įvertinimas

Susiję darbai

Knygų rūšys ir jų paieška

Bibliotekininkystė Referatas geisa
Knyga nuo seno žinoma, kaip viena iš idėjų, minčių, tam tikrų žmogaus samprotavimų šaltinis. Žmogus iš knygos semiasi gerosios patirties, bei įvairių žinių,...

Knygos istorijos tyrimų atsiradimas ir raida Europoje

Bibliotekininkystė Konspektas 2009 m. viktorinese
XX a. Vakarinėje Europos dalyje dominavo dvi pačios ryškiausios knygos istorijos mokyklos, tai prancūziškoji ir anglo-amerikietiškoji. Savitai knygos istorija rutuliojosi Vidurio Europos šalyse....

Matematikos ir mokslo kalba

Bibliotekininkystė Konspektas 2009 m. viktorinese
Žmonės skaičiuoti išmoko labai seniai. Gebėjimas skaičiuoti nėra tas pats kaip ženklų sistemos raida ar jos radimasis. Sugebėjimas skaičiuoti nepriklauso nuo to ar...

Spausdintos knygos raida 1550 – 1800 m.

Bibliotekininkystė Konspektas 2009 m. viktorinese
Pirmiausiai aptarsiu tokį klausimą, kaip spaustuviniai šriftai, o po to leidėjų ir mecenatų klausimą. Kitose paskaitose kalbėsiu apie vardines ir privačias spaustuves, apie...