Ekonominės integracijos teorija ir globalios bei regioninės integracijos praktika

Įvadas

Tvarus šalių augimas didžiąja dalimi priklauso nuo ekonominio vystymosi, todėl yra būtina analizuoti prekybos santykius tarp valstybių ir šių santykių poveikį šalių augimui. Tarptatinės prekybos istoriją galima pradėti nuo vienos iš senesniausių ekonomikos teorijų – merkantilizmo. Merkantilistai matė tarptautinę prekybą kaip atnešančią didžiulę naudą tautai, tačiau kad ta nauda būtų didžiausia, vyriausybės privalėjo reguliuoti prekybą. Tuo metu nacionalinis valstybių turtas buvo pagrįstas aukso atsargomis, todėl tarptautinė prekyba buvo suprantama kaip nulinės sumos žaidimas. Importas buvo matomas kaip neigiama praktika, nes tokiu būdu perkant prekes iš kitų valstybių auksas iškeliaudavov iš šalies. Tuo tarpu eksportas buvo laikomas gera praktika, nešančia turtus. Todėl vyriausybės įvesdavo importo mokesčius, draudimus, o eksportui skirdavo subsidijas.[1]

Kelis šimtmečius vyravęs merkantilizmas galiausiai prarado savo pozicijas ir užleido vietą liberaliai prekybos teorijai, kuri pabrėžia prekybos naudą. Ekonomistai, rėmę laisvą prekybą, tikėjo, jog prekyba yra būtent ta priežastis, kodėl tam tikros civilizacijos klestėjo. Du britų ekonomistai, kurie prieštaravo merkantilizmui ir išvystė savo teorijas buvo Adamas Smitas ir Davidas Rikardo. Adamo Smito absoliutaus pranašumo teorija matė prekybą tarp šalių kaip galimybę specializuotis ir tokiu būdu pasiekti absoliutų pranašumą. Anot Smito, kiekvienai tautai labiau apsimoka gaminti tik kelis produktus, kuriuos moka gaminti geriausiai, o kitus pirkti, naudojant pajamas, gautas iš parduotų produktų. Jei nebūtų laisvos prekybos, šalys privalėtų viską pasigaminti pačios, dėl to mažėtų produktyvumas ir šalies gerovė.[2]

Davido Rikardo santykinio pranašumo teorija yra liberalios ekonominės teorijos dalis. Jis tarsi papildė Adamo Smito teoriją teigdamas, jog šalis neprivalo turėti absoliutaus pranašumo prieš kitas, kad turėtų pagrindą naudingai prekybai. Jo teorija rėmėsi alternatyviųjų kaštų apskaičiavimu. Santykinis pranašumas remiasi šalies gebėjimais gaminti tam tikrą prekę ar paslaugą mažesnėmiais ribiniais kaštais. Tokiu atveju, šalis neturinti absoliutaus pranašumo, vis tiek galės gauti naudos iš tarptautinės prekybos, nes galės pagaminti tam tikrą produktą žemesniais alternatyviais kaštais.[3]

Laisva tarptautinė prekyba leidžia maksimaliai išnaudoti esančius resursus ir taip maksimizuoti našumą ir gerovę.[4] Europos Sąjunga , Europos ekonominė erdvė ar Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimas (NAFTA) iliustruoja laisvos prekybos idėją, įsteigdamos atviras rinkas. Dauguma valstybių šiandien yra prisijungę prie Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) daugiašalių prekybos susitarimų, kuriais siekiama laisvesnių mainų tarp šalių narių. Ekonominės integracijos teorija mums padeda geriau suprasti tarptautinę prekybą ir jos daromą įtaką valstybėms.

[1] Thomas A. Pugel, International Economics. 13th ed. McGraw-Hill/Irwin, 2007,33

[2] Thomas A. Pugel, 32-34

[3] Thomas A. Pugel, 35-38

[4] Dominick Salvatore, International Economics,9th ed, JAV: John Wiley & Sons Inc, 2007, 345