Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymas (2008m) ir jo reikšmė mediacijos praktikai

Mediacija Lietuvoje žengia tik pirmuosius, dar visai netvirtus žingsnius. Teisės ir psichologijos mokslai rimčiau domėtis mediacija ir jos metodikomis pradėjo ne itin seniai. Vyksta mediatorių mokymai. Įvairiose institucijose ir organizacijose pradėti įgyvendinti bandomieji mediacijos projektai. Mediacijos taikymo pradžia kelia nemažai neaiškumų ir opių klausimų, kuriems spręsti nepakanka vien sutartinių priemonių ar pavienių institucijų bei organizacijų priimtų aktų, tokių kaip mediacijos reglamentai ar taisyklės. Įvertindama tai teisingumo ministro sudaryta Civilinio proceso kodekso taikymo problemų stebėsenos darbo grupė, be CPK pakeitimų, 2006 metais parengė ir pateikė svarstyti Mediacijos privačiuose ginčuose įstatymo projektą.[1] Taigi Lietuva, kad ir gerokai vėluodama, pasekė kaimynių pavyzdžiu kurdama teisines prielaidas šiam labai veiksmingam ginčų ir konfliktų sprendimo būdui. Priėmus Projektą, tikėtinas teigiamas poveikis verslo sąlygoms ir jo plėtrai, kadangi verslo subjektams bus sudaromos palankesnės sąlygos efektyviai ir operatyviai spręsti kasdienėje veikloje iškylančius civilinius ginčus. Problema: Statistika rodo, kad bendrai civiliniai ginčai, nagrinėjami teisme, yra labai retai baigiami taikos sutartimis. Taip yra todėl, kad žmonės dažnai tiesiog nežino apie galimą mediaciją. Lietuvai reikia ne tik brandžios teisenos, patikimų teisingumo sergėtojų, bet ir kuo daugiau alternatyvių arba kitaip, neteisminių – pačių suinteresuotų dalyvių pastangomis – konfliktų, ginčų, nesutarimų sprendimo praktikų. Tai būtų tinkamas atsakas į atsiradusias disfunkcijas viešojo gyvenimo subjektų veikloje.[2] Tikslas: Analizuoti Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo reikšmę mediacijos praktikoje. Uždaviniai: 1) Atrinkti tinkamą literatūrą ir ją analizuoti 2) Analizuoti ir lyginti autorių nuomones 3) Atskleisti mediacijos reikšmę Lietuvos teisės sistemai 4) Išsiaiškinti, kuo Lietuvos mediacijos praktikoje reikšmingas Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymas Metodas: Lyginamasis (empirinis). Analizuojant teorinę medžiagą teko pasinaudoti įstatymais, įvairių autorių straipsniais, internetinių šaltinių duomenimis. Europos parlamento ir tarybos direktyva dėl tam tikrų mediacijos civilinėse ir komercinėse bylose aspektų, Europos mediatorių elgesio kodeksas pravertė aiškinantis taikinamojo tarpininkavimo sampratą apskritai. Mediacijos ypatumai užsienio valstybėse aptariami prof. habil. dr. J. Lakio straipsnyje „Konfliktiškumas ir taikinimo būdai Lietuvos viešajame sektoriuje“. Nagrinėjant teisminės mediacijos ypatumus ypač naudingi buvo teisminės mediacijos taisyklės, N. Mickevičiūtės „Teisminis susitaikymas (mediacija)“ ir N. Kaminskienės „Teisminė mediacija Lietuvoje“, straipsniai. Minėtas N. Kaminskienės straipsnis turėjo ypač didelę reikšmę, mat jame be teisminės mediacijos ypatumų plačiai aptariamas ir Lietuvos bandomasis teisminės mediacijos projektas, analizuojami jo tiesioginiai ir netiesioginiai rezultatai. Teisės aktai, skatinantys ginčų dalyvius iškilusius konfliktus spręsti taikiai aptariami R. Trankanavičienės Magistro baigiamajame darbe „Ar mediatoriaus konfidencialumo pareiga mediacijoje yra absoliuti“. Taikinamojo tarpininkavimo bendrosios nuostatos, tarpininko teisės ir pareigos, tarpininkavimo pradžia, vykdymas, užbaigimas, reglamentuojami LR Civilinių ginčų tarpininkavimo įstatyme.

[1] Simaitis R. Mediacijos privačiuose ginčuose reguliavimo metodas Lietuvoje. // Justitia, 2007

[2] Lakis J. Taikinamojo tarpininkavimo viešąjame sektoriuje būtinybė. // Viešoji politika ir administravimas, 2010