Jauno skaitytojo psichologija: literatūros tekstų pasirinkimo motyvai ir reakcija

Skaitytojas – žmogus skaitantis negyvus, juodus rašto ženklus, atspaustus ant balto popieriaus, bet visa tai, kas yra negyva, jis paverčia gyvomis mintimis, kurios keičia žmogaus mąstyseną.

Šią temą pasirinkau todėl, kad pasirodė labai įdomi ir naudinga mums lituanistams. Visi žinome, kad šiandieninės vaikų kultūros ir skaitymo problemos kyla dėl informacinių technologijų. Mokiniai nepradėjo mažiau skaityti, bet skaitymas jiems tapo nebe laisvalaikio praleidimo forma.

Mano tiriamasis didaktikos darbas parodys ką vaikai skaito, ką veikia laisvalaikiu, kaip kuria savo eiles ir kaip jie argumentuoja savo atsakymus.

Pirmoje darbo dalyje apibūdinau, kas yra skaitymas, ir paaiškinau keletą naudingų dalykų, kurie yra siūlomi skaitantiems. Antroje dalyje aptariau skaitymo funkcijas ir skaitymo motyvaciją, trečioje dalyje aprašomas skaitymo procesas, o ketvirtoje dalyje pateikta skaitymo reiškiniai ir darbo rezultatai.

Šiuo metu Lietuvoje nėra skaitymo skatinimo sąvokos – užtenka parduoti, padėti knygas į lentynas, ir viskas. Informacijos šaltinių gausa išstumia paprastą, tradicinį skaitymą ir daugiausia žmogus priima tik vizualiai, t. y. žvilgteli internete, pasižiūri televizorių, permeta akimis laikraščius. Nuoseklaus skaitymo nėra. Viskas priimama detalėmis, o tai trukdo suvokti ir analizuoti tekstus, kritiškai mąstyti. Taip pat svarbi priežastis yra ta, kad vaikai tapo rinkos vartotojais (bankai atidaro jiems sąskaitas, į grožio pramonės verslą įtraukiamos vis mažesnės mergaitės), šeimose išnyko ramaus skaitymo poreikis, pakito bendravimas.

Tyrimai (Ambrukaitis, Ruškus, 2002 m.) atskleidžia, kad daugelis bendrojo lavinimo mokyklos mokytojų kaip vieną iš svarbiausių problemų nurodo nepakankamą pasirengimą dirbti integruoto ugdymo sąlygomis. Kyla poreikis kiek kitaip pažvelgti į mokymą ir mokymąsi, kitaip tariant, praktikai aktualus tampa didaktinių paradigmų pasirinkimo ir realizavimo klausimas.

Šalia tradicinės klasikinės didaktikos autorių (S.Baranovo, M.Skatkino, L.Jovaišos, J.Vaitkevičiaus ir daugelio kitų) pastaraisiais dešimtmečiais atsiranda ir kitų, besistengiančių aprėpti įvairesnius šiuolaikinės ugdymo realybės aspektus. Akcentuojama, kad mokytojas negali tiesiog sukurti ir pateikti mokiniui teisinga pasaulio vaizdą ir viską apimančia žinių sistema, kad reikalinga mokyti gaunamas žinias interpretuoti, jomis remiantis spręsti konkrečias problemas. Visockienė, Šiaučiukėnienė (2000, 147–154) pateikia kritinio mąstymo sisteminį modelį, besiremiantį kritinio mąstymo ugdymo būdais: susiliejančiu ugdymu, Bloom‘o taksonomija bei mokymusi bendradarbiaujant, jų metodologija grindžiama konstruktyvizmo teorija. Į vaiką orientuoto ugdymo metodika skatina kiekvieno vaiko pastangas ir gebėjimą pačiam formuoti mokymosi procesą. Kaip teigia Walsh (2001 m.), „mokytojai privalo kviesti mokinius pajausti, koks turtingas pasaulis, skatinti juos kelti rūpimus klausimus, patiems į juos atsakyti, suprasti sudėtingus pasaulio ryšius“. Į vaiką orientuotoje klasėje mokytojai dažnai skatina vaikus klausti ir mąstyti atviraisiais klausimais. Šiuo pagrindu susiformuoja probleminio arba pragmatinio ugdymo kryptis sistemas (Brown, Harper and Hedberg, 1994, cit. pagal Gordon, Julie (1996). Mokiniams turėtų būti suteikiama ne tik konkretaus dalyko žinių, bet ir ugdomas įgūdis savarankiškai įvertinti užduoties pobūdį ir pasirinkti šiai užduočiai atlikti reikalingas strategijas. Remiantis profesine pedagogo patirtimi galima teigti, kad mokytojai intuityviai jaučia šio aspekto reikšmę ir vertę, bet nėra pakankamai nei teoriškai, nei praktiškai pasirengę priimti naujos mokymo proceso realybės iššūkius papildydami klasikinę didaktiką kai kuriais mažiau įprastais, bet ne kiek ne mažiau teigiamą vertę turinčiais elementais, skatinančiais sąmoningą ir paties mokinio valdomą ir reguliuojamą mokymąsi.

Turint omenyje, kad integruoto ugdymo problemos dažnai pačių mokytojų siejamos su darbo metodais, būdais klasėje, kurioje ugdomi skirtingų galimybių ir poreikių mokiniai, ir reikalinga peržiūrėti bei papildyti vyraujančias didaktines technologijas naujomis, daugiau autonomiškumo bei atsakomybės už mokymosi pasiekimus suteikiančiomis pačiam mokiniui, nutarta pasidomėti, kokios mokymo technologijos dominuoja šiandieninėje mokykloje, kiek mokytojai skatina mokinių savarankiškumą, kognityvinį aktyvumą ir sąmoningumą. Nepriklausomoje Lietuvoje yra daugiau galimybių susipažinti su įvairesnėmis bei naujesnėmis pedagoginėmis idėjomis, ugdymo teorija ir praktine patirtimi (Gage, Berliner, 1994). Dabartiniu metu Lietuvoje ypač aktualios mokymo turinio, mokymo metodų („ko ir kaip mokyti?”), pamokos tobulinimo bei kitos mokymo teorijos (didaktikos) problemos (Bitinas, 1998, Šiaučiukėnienė, 1997 ir kt.).

Šiandien pabrėžtinai teigiama, kad naujųjų XX a. pabaigos metodų pagrindinis bruožas – mokytojo ir moksleivio sąveika. Todėl ieškoma naujo metodų klasifikavimo pagrindo. Ryškėja skirtingas požiūris į mokyklos vaidmenį kultūros raidoje ir į kultūros tradicijos perėmimą. Šiuolaikinėje mokymo teorijoje išsiskiria reprodukcinė ir interpretacinė nuostatos. Jos atitinkamai įtakoja ir metodų parinkimą, ir ugdymo veiklą. Reprodukcinis ugdymo proceso supratimas skatina rinktis pasyvius, į žinių teikimą bei atgaminimą orientuotus mokymo metodus. Interpretacinė nuostata reikalauja aktyvių ugdymo metodų, padedančių mokiniams savarankiškai aiškintis, vertinti, suprasti pasaulį, spręsti gyvenimo problemas, atsakingai veikti.

Sąmoningą, motyvuotą mokymo metodų pasirinkimą, jų derinimą lemia asmenybiniai ir sociokultūriniai lūkesčiai, ugdymo tikslai ir uždaviniai, ugdymo turinys, psichologiniai kriterijai (mokinio prigimtis, branda, amžiaus tarpsnių bendrosios ir individualiosios charakteristikos, pažinimo proceso psichologiniai ir kiti dėsningumai), sociokultūrinis kontekstas (artimiausios vaiko aplinkos ir pastovūs ar atsitiktiniai visuomenės aplinkos ugdomieji poveikiai), bendras kultūrinis mokytojo išprusimas, pilietinė bei dorinė pozicija, jo profesinis pasirengimas, individualūs polinkiai bei gebėjimai, gyvenimo patirtis.

Šią temą „Jauno skaitytojo psichologija: literatūros tekstų pasirinkimo motyvai ir reakcija“ pasirinkau todėl, kad pasirodė labai įdomi ir naudinga mums, lituanistams. Visi žinome, kad šiandieninės vaikų kultūros ir skaitymo problemos kyla dėl informacinių technologijų. Mokiniai nepradėjo mažiau skaityti, bet skaitymas jiems tapo nebe laisvalaikio praleidimo forma. Dabartinė skaitymo situacija yra gan prasta, nes labai maža dalis yra skaitančių, o ypač vaikai nesidomi skaitymu, todėl šio darbo tikslas – išsiaiškinti 5 klasės mokinių skaitymo potyrius ir poreikius. Šiam darbo tikslui pasiekti keliami darbo uždaviniai:

• 1) susisteminti teorinę literatūrą apie skaitytojo psichologiją;
• 2) parengti V kl. skaitytojams skirtą jų skaitymo modelį;
• 3) išanalizuoti gautus darbo rezultatus; išsiaiškinti ką mokiniai veikia savo laisvalaikiu; sužinoti ką mokiniai skaito; kokias knygas skaito; kaip mokiniai vertina skaitytus tekstus;
• 4) padaryti išvadas.

Tyrimo dalyviai ir vieta. Tyrime dalyvavo penktos klasės mokiniai. Tyrimas vyko Vilniaus Adomo Mickevičiaus gimnazijoje.

Tyrimo metodai. Teorinei medžiagai sisteminti naudojamas aprašomais metodas, tyrimui atlikti buvo naudojama anoniminė anketa, rezultatų kiekybinė analizė ir kokybinė interpretacija.

Mano tiriamasis didaktikos darbas turėtų atskleisti, ką vaikai skaito, ką veikia laisvalaikiu, kaip kuria savo eiles ir kaip jie argumentuoja savo atsakymus.

Pirmoje darbo dalyje apibūdinau, kas yra skaitymas, ir paaiškinau keletą naudingų dalykų, kurie yra siūlomi skaitantiems. Antroje dalyje aptariau skaitymo funkcijas ir skaitymo motyvaciją, trečioje dalyje aprašomas skaitymo procesas, o ketvirtoje dalyje pateikta skaitymo reiškiniai ir darbo rezultatai.

Rašydama šį darbą naudojausi: literatūriniais straipsniais, bendrosiomis programomis, metodine literatūra. Dėkinga esu Vilniaus Adomo Mickevičiaus gimnazijos 5b klasės moksleiviams, kurie noriai užpildė tiriamojo darbo anketas.