Ar visuomenei reikalingi rašytojai moralistai? Savo požiūrį pagrįskite lietuvių literatūros pavyzdžiais.

Jau nuo Antikos laikų rašytojai buvo laikomi moraliniais tautos autoritetais. Jie tarsi vedliai rodė teisingą kelią, grįstą svarbiausiomis žmogiškomis vertybėmis, kėlė aktualias moralines problemas, ragino atsigręžti į egzistencijos pagrindus, įprasminti savo būtį. Anot Marcelijaus Martinaičio, rašytojas visuomet buvo „tautos sąžinė ir protas, be kurio ji tiesiog negalėtų egzistuoti“. Tačiau bėgant laikui visuomenės požiūris į rašytojus keitėsi ir šiandieną neretai atrodo, kad žmonėms reikalingas ne aktyvus moralizuotojas, mokantis tikrųjų vertybių, o „prekiautojas savo tekstais“, siūlantis komercinę produkciją atitinkančius pirkėjų lūkesčius. Taigi, kaip yra iš tiesų? Ar visuomenei reikalingi rašytojai moralistai? Apie tai ir svarstysiu savo kalboje.