Filosofijos esė: draugystė

Tikriausiai nei viename, kad ir pačiame atokiausiame pasaulio krašte, nei vienoje, kad ir pačioje galingiausioje valstybėjė nerasime žmogaus, kuriam nereikėtų draugo. Nuo pat priešistorės laikų, žmonės jungėsi į bendruomėnes, nes suprato, jog viską padaryti yra lengviau, kai turi šalia artimų žmonių, kuriais galima pasikliauti, bei visuomet tikėtis pagalbos, bei ją teikti, kai to reikia. Bėgant metams, kuo toliau, tuo labiau buvo vertinama tikra draugystė. Žinoma, daugelis šią amžinąją vertybę, galbūt supranta skirtingai. XVIIa. prancūzų rašytojas Fransua de Larošfuko teigia, jog: „Žmonės paprastai draugyste vadina bendrą laiko leidimą, savitarpio pagalbą, keitimąsi paslaugomis – žodžiu sakant, tokius santykius, kur savimeilė tikisi šį tą laimėti“. Aristotelis mąsto šiek tiek kitaip: „Draugystė ir neįkainojama, ir nuostabi: mes garbstome tą, kuris myli savo draugus, ir turėti daug draugų atrodo labai gražu, o kai kas net mano, kad būti geru žmogumi ir draugu – tolygu“. XXa. Kolumbijos rašytojas Gabriel Garcia Marquez mano, jog: „Tikras draugas tas, kuris laikys tave už rankos ir jaus tavo širdį“. Tačiau, kad ir kaip kiekvienas žmogus suprastų draugystę, jam visuomet reikės to artumo, to ypatingo ryšio, jungiančio du žmones, neleidžiančio vienas kitam pasiduoti ir skatinančio kartu lengviau eiti gyvenimo keliu. Apie draugystę mąstė ir garsus antikos filosofas Seneka, savo veikale „Laiškai Lucilijui“.