Kuriuos Lietuvos literatūros kūrinius ir kodėl galima būtų pavadinti Lietuvos epu? Savo mintis pagrįskite pavyzdžiais

Epas − tai plačios apimties, dažniausiai eiliuotas pasakojamasis kūrinys apie legendinių ar istorinių laikų žygius, priklausantis epikos rūšiai. Epas iš principo yra praeities laikų žanras. Epas gali būti mitologinis, aiškinantis pasaulio sandarą, gamtos reiškinius — taip, kaip juos suprato senovės žmogus, arba herojinis, istorinis, vaizduojantis tautos istorijai esmingus periodus, aiškinantis žmonių (ne dievų, ne antgamtinių būtybių), herojų poelgius, nuopelnus — tačiau ne jausmų pasaulį. Neretai mitologinio ir herojinio (istorinio) epo bruožai būna susipynę. Epus dažniausiai kuria kolektyvinė grupė, tačiau yra daug kūrėjų, konkrečių autorių, turėjusių išskirtinių gabumų, sugebėjusių išsaugoti, užrašyti šio žanro kūrinius. Tokių epų, kuriuose pasakojamą apie praeitį, ir mes, lietuviai, turime ne vieną. Seniausi jų sukurti dar XVI a. Vienas iš jų, Jono Radvano darbas "Radviliada", taip pat Kristijono Donelaičio "Metai". Šie autoriai savo darbais parodė, kokius didžius žmonės turėjome savo tėvynėje, kuo jie nusipelnė, ką veikė, kokias vertybes gynė ir kokiomis vertybėmis grindė savo gyvenimą. Taigi šioje kalboje įvardinsiu, kodėl šie epai yra vertingi ir gali būti laikomi Lietuvos epu.