Požiūrio į abortus analizė

Teisė į medicininį abortą pripažįstama kaip viena iš pagrindinių žmogaus reprodukcinių teisių, tačiau ši teisė susikerta su negimusio vaiko teise į gimimą, tolesnį egzistavimą atsiskyrus nuo moters organizmo. Tad abortas, kaip reiškinys, kol kas neturi vienareikšmio vertinimo. Bendrai pripažįstama, kad tai nėra pozityvus reiškinys visuomenėje. Tačiau nesutariama, kokia turėtų būti valstybės teisinė pozicija šios problemos atžvilgiu. Galima būtų išskirti du pasirinkimų variantus, kuriais remiantis būtų priimami atitinkami sprendimai. Pirmoji kryptis yra „principo kryptis“, pagal kurią reikėtų remtis principinėmis nuostatomis, pagrįstomis biologijos, filosofijos ir kitų mokslų prieitomis išvadomis, kad žmogaus gyvybė yra nuosekliai tęsiama nuo jos pradėjimo, o visi sprendimai turi būti priimami remiantis šia nuostata. Antroji kryptis grindžiama tuo, kad priimant sprendimus reikia atsižvelgti į pasekmes. Tokiu atveju sprendžiant dėl abortų uždraudimo, visų pirma, būtų atsižvelgiama į galimus slaptai daromus abortus, abortų turizmą ir panašias socialines pasekmes.

Konstitucija yra svarbiausias Lietuvos valstybės įstatymas, joje yra reglamentuojamas žmogaus teisių ir laisvių katalogas. Konstitucijos 18 straipsnyje nurodoma, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Svarbiausia prigimtinė žmogaus teisė yra teisė į gyvybę. Pagal Konstitucijos 19 straipsnį žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. Vadinasi, įstatymų, leidžiančių atimti žmogaus teisę į gyvybę, neturėtų būti. Tačiau šiuo metu Lietuvoje yra leidžiamas nėštumo nutraukimas iki dvyliktos nėštumo savaitės. Vėliau nei per 12 nėštumo savaičių abortas atliekamas tik esant dviem svarbioms išimtinėms sąlygoms: