Kaip literatūra atskleidžia kintantį požiūrį į gamtos ir žmogaus santykius? (Jonas Radvanas, Marius Katiliškis, Marcelijus Martinaitis)

3 psl. / 1294 žod.

Ištrauka

„Laikausi kaip... Gedimino kalnas,“ – tai 2017-ųjų metų posakis, šiuolaikiškas atsakymas, į klausimą „kaip laikaisi?“ Posakyje atsispindi ironija, tačiau tai ir skaudi Lietuvos realybė. Greičiausiai sumanymas iškirsti Gedimino kalno medžius anksčiau būtų net nesvarstytinas, tačiau šiais laikais mažai kam berūpi kultūrinis paveldas bei jį supančios gamtos likimas. O juk medžiai visais laikais buvo viena didžiausių lietuvių vertybių. Toks šių dienų žmogaus santykis su medžiu veikiausiai būtų nuliūdinęs ir papiktinęs daugelį praeities lietuvių rašytojų ir jų kūrinių veikėjų, o ypač, manau, Vinco Krėvės – Mickevičiaus skerdžių Lapiną: juk buvo iškirsta šimtai Grainio liepų! Tačiau tokie neatsakingi žmonių veiksmai su gamta prasidėjo palyginti visai neseniai, kada civilizacijos pasiekimai ir naujausios technologijos, išradimai ir greitėjantis gyvenimo tempas tapo svarbesni už mus supančios aplinkos, mūsų namų – gamtos būklę. Apie gamtos ir žmogaus santykį užsimenama nuo pat lietuvių raštijos pradžios ir kalbama literatūroje iki šių dienų. Taigi visai skirtingų laikotarpių lietuvių autoriai Jonas Radvanas, Marius Katiliškis bei Marcelijus Martinaitis atskleidžia, kaip kito požiūris į žmogaus ir gamtos santykius.

Renesanso epochos atstovas XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės poetas Jonas Radvanas herojiniame epe „Radviliada“ į gamtą žiūri kaip į lietuvio nacionalinio charakterio ugdytoją. Lietuviai – darbščiųjų žemdirbių tauta, tuo jie išsiskiria iš visų kitų tautų, o „Radviliada“ būtent tai ir įrodo.


Reziumė

Autorius
molinard
Tipas
Rašinys
Dalykas
Literatūra
Kaina
€1.59
Lygis
Universitetas
Publikuotas
Sau 5, 2020
Apimtis
3 psl.
Įvertinimas

Susiję darbai