Kristijono Donelaičio „Metai“ stilius

Kadangi „Metų“, o ir visos Kristijono Donelaičio kūrybos pasakotojas nėra sąlyginis, tai natūraliausia kalbėti apie rašytojo K. Donelaičio stilių.
Rašytojo stilius atsiskleidžia įvairiomis pakopomis: kalbine raiška, vaizduojamojo pasaulio vertinimu, ryšiais su literatūrinių epochų ar krypčių stilistinėmis dominantėmis.
Paprastai yra teigiama, kad K. Donelaičio stilius liaudiškas, bet tiksliau būtų sakyti, kad liaudiškas tik jo kalbinės raiškos pamatas: poetas vartoja savo aplinkos tarmę ir žodyną. Jo lietuviškuose kūriniuose vargu ar rasime žodį, kurio būtų nesupratęs ano meto Tolminkiemio parapijos lietuvininkas ar kuris būtų kitaip kirčiuojamas, negu kirčiavo jo gimtosios tarmės žmonės. Tačiau K. Donelaičio kalba visiškai neliaudiška eilėdaros požiūriu: jis rašo hegzametru, o ne būrams įprastais liaudies dainų ar giesmių metrais. Tuo atžvilgiu jis visiškai paneigia lietuvišką tradiciją.