Katalogas
Sociologija

Nepilnamečių delikventinis elgesys

Referatas
13 psl. / 2618 žod.
0 atsiliepimų

Ištrauka

Tiek delikventinis, tiek deviantinis elgesys laikomas netoleruotinu, pažeidžiančiu socialines normas, skiriasi nuo visuomenėje priimtų taisyklių. Be šių sąvokų, apibūdinti tokiam elgesiui, vartojamos ir kitos sąvokos, pvz.: amoralus, asocialus, sunkiai auklėjamas, antivisuomeniškas, nusikalstamas elgesys ir kt.

Deviacija plačiąja prasme – bet koks elgesys, nukrypstantis nuo socialinių normų. Taigi jis gali būti labai įvairus, pvz., - bėgimas iš pamokų, važiavimas viešuoju transportu be bilieto, narkotikų vartojimas, azartiniai lošimai, vagystė ir t.t. Deviantinis elgesys – neatitinkantis visuomenės normų ir lūkesčių elgesys, laikomas peiktinu, netoleruotinu, „nukrypimas“ nuo normalaus elgesio. Tik labai skiriasi nukrypimo nuo socialinių normų formos ir dydis. Deviacinis elgesys susijęs su tam tikrą amžių atitinkančių socialinių elgesio normų ir taisyklių, būdingų tam tikriems mikrosocialiniams santykiams, pažeidimu.

Kai kurie, delikventiniu elgesiu laiko nusikaltimo padarymą, užtraukiantį baudžiamąją atsakomybę.

Kriminologijoje gi delinkventinis elgesys suprantamas kaip psichologinis polinkis arba tendencija pažeisti egzistuojančias teisės normas, nusikalsti. Akcentuojama vidinė nuostata ir polinkis pažeidinėti socialines normas.

Kitų gi nuomone sąvoka delikventinis elgesys, turima omenyje dar ne nusikaltimas, už kurio padarymą taikomas baudžiamasis įstatymas, bet jau ir ne deviantinis elgesys, kuris laikomas nežymiu normų pažeidimu, nesukeliančiu didelės žalos.

Turinys

  •  
  •      Jaunystė - tai vienas iš itin probleminių gyvenimo laikotarpių, o ypač paauglystės amžius, kai formuojasi asmenybė, žmogus  ieško savęs, gyvenimo prasmės, savo vietos pasaulyje, dažnai maištauja, siekia įsitvirtinti tarp draugų ir pan.  Šiuo laikotarpiu ir pasireiškia deviantinis ar delikventinis elgesys.  Paauglys gali jaustis nesaugus, konfliktuoti su tėvais ir nusižengti visuomenės normoms maištaudamas, ar siekdamas patenkinti ir tam tikrus poreikius-pvz., pasiekti pripažinimą bendraamžių grupėje, jaustis labiau savarankiškais ir pan. Ar tiesiog jausti malonumą, azartą, siekti aštrių pojūčių vykdydamas veikas, nukrypstančias nuo socialinių normų. Svarbu kad tėvai, mokykla, ar socialinės institucijos laiku nukreiptų paauglį teigiama linkme, padėtų socializuotis.
  •  Nepilnamečių nusikalstamumas yra vienas skausmingiausių mūsų visuomenės gyvenimo reiškinių, tai svarbi visuomenės problema. Tačiau ne tik nusikalstamumas, bet ir kitos socialinės problemos, pvz., savižudybės, narkomanija, ir kt. Norint taikyti delikventinio elgesio prevencijos, kontrolės priemones, svarbu išsiaiškinti delikventinio elgelio priežastis, jį sąlygojančius veiksnius.
  • Taigi tai yra labai aktuali visuomenei tema. Juk vaikai  yra Lietuvos ateitis.
  • Rašto darbo objektas: nepilnamečių delikventinis elgesys, kaip socialinė problema.
  • Darbo uždaviniai: atskleisti, kaip suprantamos sąvokos deviacija ir delikvencija, kas į jas įeina; pabandyti išsiaškinti delikventinį elgesį sąlygojančius veiksnius ir priežastis, atskleisti Lietuvoje taikomas delikventinio elgesio prevencijos ir kontrolės priemones.
  • Be sąvokų deviacinis ir delikventinis elgesys, kurias apibrėšime, kituose skyriuose, vartojamos sąvokos:
  •                  Nepilnametis - laikomas asmuo iki 18 metų.  Lietuvos  Respublikos baudžiamasis kodeksas numato, kad nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai gali būti taikomi ir asmenims, vyresniems, kaip 18 m., bet jaunesniems, kaip 21 m. Kai kuriuose įstaymuose, literatūroje vartojama sąvoka vaikas.
  • Socialinės normos – tai taisyklės, išreiškiančios visuomenės, socialinės grupės reikalavimus asmenybės elgesiui, grupių narių tarpusavio elgesiui, socialiniams institutams, visuomenei bendrai paėmus.
  • Socializacija – istoriškai sąlygotas socialinės patirties perėmimas ir atgaminimas individo veiklos ir bendravimo procese.
  • Resocializacija - tai asmens socialinio statuso ir vertybinių orientacijų grąžinimas kryptingomis socialinėmis, pedagoginėmis, psichologinėmis, ugdymo ar kitomis priemonėmis, siekiant integruoti asmenį į visuomenę.
  • 1.DEVIANTINIO IR DELIKVENTINIO ELGESIO SĄVOKA IR POŽYMIAI
  •  
  •      Kalbant apie nukrypimus nuo socialinių normų elgesyje, vartojamos sąvokos ir deviantinis, ir delikventinis elgesys. Šios sąvokos labai panašios, persipina, ir jų apibrėžimai gana painūs ir skiriasi pas skirtingus autorius, arba jas skirtingai vartoja, pvz., kalbininkai ir teisininkai. Arba naudojant šias abi sąvokas kalbama apie tuos pačius reiškinius.  Taigi tarp jų yra slidi riba.
  •      Tiek delikventinis, tiek deviantinis elgesys laikomas netoleruotinu, pažeidžiančiu socialines normas, skiriasi nuo visuomenėje priimtų taisyklių. Be šių sąvokų, apibūdinti tokiam elgesiui, vartojamos ir kitos sąvokos, pvz.: amoralus, asocialus, sunkiai auklėjamas, antivisuomeniškas, nusikalstamas elgesys ir kt.
  • Deviacija plačiąja prasme – bet koks elgesys, nukrypstantis nuo socialinių normų. Taigi jis gali būti labai įvairus, pvz., - bėgimas iš pamokų, važiavimas viešuoju transportu be bilieto, narkotikų vartojimas, azartiniai lošimai, vagystė ir t.t.  Deviantinis elgesys – neatitinkantis visuomenės normų ir lūkesčių elgesys, laikomas peiktinu, netoleruotinu, „nukrypimas“ nuo normalaus elgesio. Tik labai skiriasi nukrypimo nuo socialinių normų formos ir dydis.  Deviacinis elgesys susijęs su tam tikrą amžių atitinkančių socialinių elgesio normų ir taisyklių, būdingų tam tikriems mikrosocialiniams santykiams, pažeidimu. 
  • Siaurąja prasme deviacinis elgesys suprantamas, kaip nukrypimai,  už kurių padarymą nenumatoma baudžiamoji atsakomybė.
  • Arūnas Acus  straipsnyje “Deviantinis elgesys“ nurodo, kad dar neturime visuotinai priimto devacijos turinio apibrėžimo. Tačiau ryškėja dvi savybės, padedančios apibūdinti šį reiškinį, Pirmoji parodo, kad deviacija yra vyraujančių normų pažeidimas. Normų apibrėžimas labai platus, apimantis visas socialinio gyvenimo sferas. Antroji savybė išryškina deviaciją kaip stigmos kūrimą, savotišką etikečių klijavimą tam tikrai elgesio rūšiai. Nurodo, kad, pvz., savo pažįstamus žmones galima laikyti deviantais papraščiausiai dėl to, kad šie per daug kalba ar raugėja, o teroristai gali įgauti politinių kalinių įvaizdį, kadangi žavimasi jų vertybėmis [4]
  • Taigi deviantinis elgesys, gali būti sprantamas kaip tiesiog elgesys,  nebūtinai tik neigiamas, bet  nukrypstantis nuo tam tikrų daugumos standartų, šablonų, normų ir nebūtinai visos visuomenės, bet ir grupės, pvz., draugų grupės, ar socialinės klasės. Deviacija kai kurių nuomone gali būti ir pozityvi, padedanti įveikti tam tikrus pasenusius elgesio standartus. A.Juodraitis savo straipsnyje pažymi, kad “iš esmės neužtenka apibūdinti deviaciją tik kaip normų laužymą. Visose socialinėse sistemose egzistuoja daugiau ar mažiau nubrėžtos tolerancijos ribos. Deviacija siaurąja prasme yra tam tikras apibrėžimas, etiketė “kitokio “ elgesio stigmatizavimas [4, p. 73]
  • JAV įstatymuose buvo naudojama sąvoka delikventinis elgesys, kaip nukrypimas nuo elgesio normų, kuri taip pat paplito.
  •  Kai kurie, delikventiniu elgesiu laiko nusikaltimo padarymą, užtraukiantį baudžiamąją atsakomybę.
  • Kriminologijoje gi delinkventinis elgesys suprantamas  kaip psichologinis polinkis arba tendencija pažeisti egzistuojančias teisės normas, nusikalsti. Akcentuojama vidinė nuostata ir polinkis pažeidinėti socialines normas.
  • Kitų gi nuomone sąvoka delikventinis elgesys, turima omenyje dar ne nusikaltimas, už kurio padarymą taikomas baudžiamasis įstatymas, bet jau ir ne deviantinis elgesys, kuris laikomas nežymiu normų pažeidimu, nesukeliančiu didelės žalos.
  • Taigi, kaip minėta, šios sąvokų apibrėžimai nėra nusistovėję
  • Sąvoka delikventinis elgesys priskiriama tik nepilnamečiams, ji nevartojama apibūdinat suagusių asmenų elgesį.
  • Teigiama, kad delikvencinis jaunimo elgesys yra normalios visuomenės reiškinys, tačiau tai yra tam tikrų socialinių problemų visuomenėje išraiška. [2, p.111]
  • O Emilis Durkheimas (1858-1917), laikomas sociologijos ir socialinės antropologijos pradininku, teigė. kad deviantinis elgesys yra  normalus reiškinys, nes nėra visuomenės, kur jo nebūtų.
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  • 2.DELIKVENTINIO ELGESIO PRIEŽASTYS
  •  
  • XIX a.- XX a. pradžioje buvo populiarios biologinės teorijos. Italų gydytojas, kriminologas Č. Lambrozo teigė, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp nusikalstamo žmogaus elgesio ir jo biologinių ypatumų. Jis teigė, kad “kriminalinis tipas” tai degradacijos rezultatas lyginant su ankstesnėmis žmonijos evoliucijos stadijomis. Šį tipą galima atskirti pagal tokius jam būdingus bruožus, kaip atsikišęs apatinis žandikaulis ir t.t.
  • Deviantiniam elgesiui paaiškinti naudojamos įvairios teorijos pvz., pagal socializacijos teoriją - į deviantinį elgesį linkę žmonės, kurių socializacija vyko atskirų deviantinio elgesio elementų ignoravimo ar skatinimo sąlygose.
  • Pagal anomijos teoriją (E. Diurkheimas, R. Mertonas), deviantinio elgesio atsiranda tada, kai susilpnėja normatyvinė kontrolė, kuomet visuomenėje susidaro normatyvinis vakuumas, senosios socialinės normos bei vertybės nebeveikia, o naujos dar nėra sukurtos. Arba kai dalis visuomenės negali pasiekti socialiai nustatytų tikslų, atsiranda individo ir visuomenės nesuderinimas.    Pvz., vykstant darbo pasidalijimui, visuomenė susiskaldo, tampa nevieninga, individas atsiskiria, išnyksta socialinė tapatybė. Anomija - reiškia benormystę, visuomeninių normų silpimo ir jų atmetimo procesas, socialinėje struktūroje atsiradusi įtampa, pertrūkis. Deviacija susijusi su visuomeninėmis sąlygomis, kurios  būna nenormalios ar patologinės. Kai nesuderinti tikslai, keliami visuomenės su priemonėmis, siūlomomis jiems pasiekti.
  • Tokių teorijų, be abejo buvo ir daugiau.
  • Kaip delinkventinio elgesio priežastys skiriamos socialinės sąlygos (pvz., konfliktai šeimoje) ir individualios sąlygos (pvz., hiperaktyvumas ir t.t.).
  • Arba išskiriamos tokios veiksnių, nulemiančių paauglių deviantinį elgesį grupės:
  • biologiniai veiksniai. Tai nepalankūs biologiniai ir anatominiai paauglio organizmo pokyčiai, trukdantys socialinei adaptacijai. Biologiniams veiksniams priskiriami tokie veiksniai kaip: genetiniai-paveldimi, intelektualiniai vystymosi sutrikimai, klausos, regos defektai, nervinės sistemos pažeidimai.  Kiti veiksniai- psichofiziologiniai veiksniai. Jie dažniausiai yra sąlygoti tokių reiškinių kaip per didelis psichofiziologinis krūvis žmogaus organizmui, per daug stresinių bei konfliktinių situacijų kasdieniniame gyvenime. Kita grupė – fiziologiniai veiksniai, jie apima įvairius kalbos sutrikimus, išorinį, fizinį nepatrauklumą. Tai daugeliu atveju sukelia nepalankias ar netgi priešiškas aplinkinių reakcijas, o tai savo ruožtu sukelia vaiko nepakankamą socializaciją, adaptaciją bendraamžių tarpe. [3]
  • Elgesio nukrypimai nuo socialinių normų siejami ir su socialinės  dezadaptacijos  sąvoka, kai asmuo nesugeba adekvačiai reaguoti į besikeičiančias gyvenimo sąlygas, socialinius, ekonominius ir kitus veiksnius.
  • Acus savo straipsnyje del biologinių teorijų, aiškinančių nusikalstamumo priežastis (pvz., kaip minėta Lambrozo) nurodo, kad individai retai būna izoliuoti ir labai retai jų veikla nepriklauso nuo aplinkinių žmonių. Dėl šios priežasties individo elgesys negali būti paaiškinamas vien jo asmeninių bruožų, vertybių ir motyvų sąvokomis. Deviantinis elgesys negali būti paveldimas ir dėl tos priežasties, kad nepaveldimos ir socialinės normos, kurios yra susijusios su tuo elgesiu. Elgesio tipai, vertybės, kurias tėvai perduoda vaikams šeimoje, nėra genų struktūros padarinys, nes tai lemia perduodamas šeimoje patyrimas, joje akcentuojamos vertybės. [4] Šiuolaikinis biologinių priežaščių supratimas skiriasi nuo XIX-XX a. pradžios teorijų.
  • Taip pat be abejo, įtakoja  socialiniai veiksniai, kurie gali būti įvairūs.  Tai socializacijos proceso sutrikimai. Viena iš pagrindinių priežaščių mikroaplinka- netinkamas auklėjimas šeimoje (nesirūpinimas, dėmesio trūkumas, per griežtas auklėjimas, per žiaurus, per daug globėjiškas ir pan.). Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme socialinė rizika apibrėžiama: “veiksniai ir aplinkybės, dėl kurių šeimos ar asmenys patiria ar yra pavojus jiems patirti socialinę atskirtį: suaugusių šeimos narių socialinių įgūdžių tinkamai prižiūrėti ir ugdyti nepilnamečius vaikus (įvaikius) stoka ar nebuvimas; nepilnamečių vaikų (įvaikių) visapusio fizinio, protinio, dvasinio, dorovinio vystymosi ir saugumo sąlygų šeimoje neužtikrinimas; nuo nusikalstamos veikos nukentėjusių asmenų patirta žala; įsitraukimas ar polinkis įsitraukti į nusikalstamas veikas; piktnaudžiavimas alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis; priklausomybė nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių medžiagų, azartinių žaidimų; elgetavimas, valkatavimas, benamystė; motyvacijos dalyvauti darbo rinkoje stoka ar nebuvimas.“
  • Kai tėvai nenori suprasti vaiko, neteisingai elgiasi jo atžvilgiu, vyksta  konfliktai su tėvais, formuojasi nerimas, negatyvus santykis su aplinka, taip pat elgesio nukrypimai nuo socialinių normų.
  • Juodraitis savo straipsnyje nurodo, kad “akivaizdu, kad tik “socialinės atskirties” asmenų  šeimose ugdomos asmenybės raida yra veikiama daugelio papildomų neigiamų veiksnių, kurie smarkiai trikdo visapusiškos socializacijos galimybę.
  • Be abejo, vien aplinkos poveikiu taip pat nebūtų galima  paaiškinti delinkventinio elgesio, pvz., vieni tėvų alkoholikų vaikai daro nusižengimuis, tačiau kiti jų nedaro. Ir daugmaž  normaliose šeimose galimas neigiamas nepilnamečių elgesys. Be to, šeima nėra vienintelis socialinis veiksnys ir socializacijos šaltinis. Kiekvieno asmuo yra individualybė, jo elgesį įtakoja skirtingi veiksniai arba jų visuma (tiek socialiniai, tiek psichologiniai).
  •  Nepilnametis gali įsitraukti į bendraamžių grupes, turinčias neigiamą įtaką, turi įtakos masinė kultūra, internetas, televizija.
  • Deviacinį, delikventinį elgesį gali iššaukti netenkinamas visuomenės saugumo poreikis.
  • Taip pat kitą kartą gali įtakoti tiesiog nuobodulys, neturėjimas kuom užsiimti.
  • Galima daryti prielaidą, kad į delikventinį elgesį labau linkę nepilnamečiai, gyvenantys sunkiose materialinėse sąlygose, jie gali anksčiau mesti mokyklą.
  • Taip pat tokie makrosocialiniai veiksniai kaip įstatymų netobulumas, socialiniai kataklizmai, ekonominės krizės ir pan.
  • Taip pat, kai atsiranda prieštaravimai tarp įvairių sunkultūrų normų bei įvairūs kiti faktoriai ir priežastys gali įtakoti delikventinį elgesį.
  • Deviacija gali būti nukreipta frustracijos įveikimui, tam tikros kliūties, trukdančios paiekti tikslą įveikimui. Tai gali būti ir kaip iššūkis greitai besikeičiančiai socialinei realybei.
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  • 3. DELIKVENTINIO ELGESIO PREVENCIJA IR KONTROLĖ. NEPILNAMEČIŲ ATSAKOMYBĖ
  •  
  • Delikventinio elgesio prevencija aktuali jau nuo ankstyvojo amžiaus, kai prasideda socializacijos procesas. Prevencija apima plačią sritį – nuo šeimos formuojamų elgesio modelių iki nacionalinių nusikalstamumo prevencijos programų. Daugiausia dėmesio skiriama nusikalstamumo prevencijai, tačiau ir kitos delikventinio elgesio formos turėtų sulaukti didelio dėmesio.
  • Reikėtų vykdyti prevenciją pradedant šeimos institutu, jos vertybių ir socialių elgesio modelių koregavimu.
  • Tačiau šeimų yra visokių, kai kuriose neskirama tam dėmesio, o kai kurios ir pačios yra blogas pavyzdys vaikui. Todėl būtinos ir kitos priemonės. Ankstyvosioms prevencinėms programoms priskiriamos ikimokyklinio ugdymo programos, socialinių darbuotojų vizitai į namus, į mokyklas, šeimos terapija ir vaikų, ir tėvų (švietimas) mokymas, šeimos ir mokyklos bendradarbiavimo programos, pagalbos ir darbo įgūdžių mokymo programos, socialinių įgūdžių mokymo programos.
  • Kitas etapas – nusikaltimo prevencija. Ši prevencija taikoma įvairiems asmenims, tiek dar nepadariusisems nusikalstamos veikos, pirma, sulaukusiems paauglystės amžiaus, antra,  turintiems elgesio, mokymosi problemų, trečia- jauniems asmenims, jau paliekantiems įkalinimo įstaigas. Pirminė prevencija vyksta taikant plataus profilio  krypčių vaikų socializacijos programas, kurios didina vaikų socialinės integracijos galimybes. Antrinė prevencija taikoma socialinės rizikos grupėms. Tretinė prevencija taikoma, kad asmuo nepadarytų nusikalstamų veikų, nesiimtų smurto pakartotinai. Tam yra numatytos įvairios baudžiamosios teisės procedūros, tam tikrų  teisių apribojimo procedūros.
  • Taikant prevenciją, reikia vadovautis principu, kad bet kokia veikla, kuria siekiama kreipti vaiko socializacijos procesą vaikui ir visuomenei naudinga linkme, pirmiausiai turi remtis vaiko interesais.
  • Kalbant apie valstybinį lygį, 1998 m. LR  švietimo ir mokslo ministerijos buvo  parengta Vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos nacionalinė programa. Vyriausybės patvirtinta Nepilnamečių justicijos 2009–2013 m. programa  buvo siekiama išlaikyti ir tobulinti valstybės reakcijos į vaikų padarytus teisės pažeidimus ypatumus, atitinkančius tokių vaikų brandą. Taip pat 2003 m. Vyriausybės priimta Vaikų ir jaunimo socializacijos programa.
  • Sprendžiant paauglių elgesio problemas, literatūroje vis dažniau naudojama elgesio kontrolės sąvoka. Tai reiškia, kad netinkamo elgesio keitimas suvokiamas kaip ilgalaikis, į perspektyvą orientuotas procesas.
  • Socialinė kontrolė gali būti suprantama kaip visuma poveikio priemonių ir metodų į nepageidaujamas, nukrypstančias nuo normų elgesio formas, siekiant jas eliminuoti ar minimizuoti. Tai gali būti kontrolė taikant bausmes ir kitas sankcijas, tačiau tai  neturėtų apsiriboti tik sankcijomis be abejo, o ir kiti mechanizmai- įvairių socialinių  įstaigų kūrimas, asmenų socializacija, užtikrinimas, kad tikslų pasiekimas būtų prienamas kitomis priemonės, alternatyviomis neteisėtoms ir amoralioms, skatinti, kad asmuo norėtų identifikuotis su  paklusniomis įstatymams grupėmis, svarbu laiku peržiūrėti įstatymus ir  derinti su kintančiais visuomeniais santykiais, ir t. t.
  • Kęstutis Vitkauskas straipsnyje nurodo, kad „mokslinėje literatūroje vyrauja nuomonė, kad vaikams, kuriems sunkiai sekasi laikytis visuotinai priimtų taisyklių, reikalingos valstybės institucijų teikiamos korekcinės paslaugos, o resocializacija laikytina tinkamu nepilnamečių nusikalstamumo sprendimo būdu.“ Taip pat jis nurodo, kad  „delinkventinio elgesio vaikų resocializacija rūpinasi daugelis valstybės ir nevyriausybinių organizacijų. Deja, ne visada jos suvienija savo pastangas bendram darbui, dar trūksta veiksmų koordinacijos, vientisos darbo sistemos.“ [5]
  • 2007 metais LR  Seimo buvo priimtas Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas, kurio tikslas kaip nurodoma įstatyme - sukurti vaiko teises ir teisėtus interesus bei visuomenės saugumo poreikius atitinkančią ir elgesio problemų turinčio vaiko socializacijai, ugdymui bei švietimo ir kitos pagalbos teikimui skirtą vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių sistemą, kuri padėtų vaikui įveikti susiformavusį ydingą elgesį, išsiugdyti prasmingo individualaus ir visuomeninio gyvenimo sampratas.
  • Įstatymas numato, kad vaikui gali būti taikoma šių formų priežiūra: 1) minimali priežiūra; 2) vidutinė priežiūra. Šios priežiūros priemonės yra taikomos vaikui, kai jis padarė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčią veiką, tačiau šios veikos padarymo metu nebuvo sukakęs Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse nustatyto amžiaus, nuo kurio pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus galima baudžiamoji atsakomybė, taip pat ir kitais šio įstatymo numatytais atvejais. Vidutinė priežiūra vykdoma vaikų  socializacijos centruose.  Vidutinės  priežiūros   premonė gali būti skiriama 14 metų sukakusiam vaikui. Minimalios priežiūros priemonės gali būti šios: lankytis pas specialistą, lankyti vaikų dienos centrą, tęsti mokymąsi toje pačioje ar kitoje bendrojo ugdymo mokykloje arba profesinio mokymo įstaigoje pagal privalomojo švietimo programas ir kitos išvardintos.
  • Vitkauskas jau minėtame straipsnyje nurodė, kad 2007 metais priimtas Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas sudarė pagrindą sukurti vieningą sistemą dirbti su elgesio problemų turinčiais vaikais.
  • Pagal Administracinių nusižengimų kodeksą už padarytą nusižengimą atsako asmuo, kuriam iki administracinio nusižengimo padarymo buvo sukakę šešiolika metų.
  • Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato kad asmuo, sulaukęs 16 metų, atsako už visas LR baudžiamajame kodekse numatytas veikas. Tik už tam tikras  veikas, kaip nužudymas, išžaginimas ir pan. numatyta nepilnamečio baudžiamoji atsakomybė nuo 14 m. Baudžiamasis kodeksas numato skirtingą baudžiamąją atsakomybę nepilnamečiui, nei suaugusiam, atsižvelgiant į nepilnamečio socialinę brandą.  Šiuo metu galiojantys baudžiamieji įstatymai reikalauja riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims galimybes.
  • Juodraitis savo straipsnyje nurodo, kad 1998 m. atlikus kriminologinius tyrimus pastebėta tendencija, kad daugiau kaip du trečdaliai respondentų, būdami paaugliai, yra padarę administracinį teisės pažeidimą ar nusikaltimą, bet nebuvo nubausti dėl įvairių priežaščių. Šie teisės pažeidimai skirtingo pobūdžio ir masto. Jis nurodė, kad delikventinio elgesio tendencijų neutralizavimą ar bent pristabdymą gali lemti socialinės politikos pokyčiai apskritai, jaunimo socialinės politikos nuostatų peržiūrėjimas ir prioritetų išskyrimas bei nuoseklus delikventinio elgesio prevencijos programos vykdymas įgyvendinat nepilnamečių kriminalinės justicijos reformos koncepciją. [1]
  • IŠVADOS
  •  
  •      Nepilnamečių delikventinis elgesys yra labai aktuali socialinė problema.
  • Sąvokos deviantinis elgesys ir delikventinis elgesys yra labai susijusios sąvokos, nes abi savokos apibrėžia elgesį, nukrypstantį nuo socialinių normų. Be to, šios sąvokos dar nėra nusistovėje, tarp auutorių dar nėra vieningos nuomonės, kas yra delikventinis elgeys, todel litaratūroje jos vartojamos šiek tiek skirtingai.
  • Istoriškai yra sukurta nemažai teorijų, aiškinančių deviantinio ar delikventinio elgesio priežastis.
  • Skiramos individualūs ir socialiniai veiksniai, faktoriai, įtakojantys delikventinio elgesio atsiradimą.
  • Per nepriklausomybės metus įvyko daug pokyčių nepilnamečių politikoje, vykdant nepilnamečių socializaciją, delikventinio elgesio kontrolę; priimti nauji baudžiamieji įstatymai, reglamentuojantys nepilnamečių atsakomybę, atsižvelgiant į jų socialinę brandą.
  •  
  •  

Literatūros sąrašas


  1. Juodraitis, A. Psichosocialinės asmenybės raidos pokyčių tendencijos: delikventinis elgesys ir progozės. Prieiga per internetą: https://www.ateitis.net/lt/temos/1392/

  2. Aleknevičienė J. ir kiti. Jaunimo delinkvencinis elgesys ir nepilnamečių justicijos politika Lietuvoje: tendencijos ir lyginamieji aspektai.2015. Monografija. Prieiga per internetą: https://www.academia.edu/85036981/Jaunimo_delinkvencinis_elgesys_ir_nepilname%C4%8Di%C5%B3_justicijos_politika_Lietuvoje_tendencijos_ir_lyginamieji_aspektai

  3. Deviantinis elgesys. https://mokslai.lietuviuzodynas.lt/pedagogika/deviantinis-elgesys

  4. Arūnas Acus. Deviantinis elgesys https://www.zurnalai.vu.lt/sociologija-mintis-ir-veiksmas/article/view/7168/4778

  5. Vitkauskas, K. Delinkventinio elgesio vaikų resocializacija nepilnamečių vidutinės priežiūros sistemoje. 2010 https://www.lituanistika.lt/content/27958

  6. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas 2006 m. sausio 19 d. Nr. X-493 https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.270342/asr

  7. Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutins priežiūros įstatymas 2007 m. birželio 28 d. Nr. X-1238 https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.301806/asr

Reziumė

Autorius
lena75
Tipas
Referatas
Dalykas
Sociologija
Kaina
€2.41
Lygis
Universitetas
Įkeltas
Kov 25, 2023
Publikuotas
2023 m.
Apimtis
13 psl.

Ne tai, ko ieškai?

Išbandyk mūsų paiešką tarp daugiau nei 16600 rašto darbų

Susiję darbai

Nepilnamečių nusikalstamumo tyrimas pagal lytį

Sociologija Tyrimas 2010 m. linutiaaa
Šiuo darbu siekiama išsiaiškinti nepilnamečių nusikalstamumo skaičiaus kitimą, apskaičiuoti įvairius statistinius rodiklius bei juos interpretuoti. Duomenys imami iš Lietuvos statistikos departamento prie LRV...

Kalbinis elgesys ir socialinės klasės

Sociologija Referatas 2014 m. marialina123
Egzistuoja toks posakis „Kiekvienai kartai sava daina“. Turima omenyje tai, kad bėgant metams neišvengiamai keičiasi žmonių elgesys. Bet ar tai atsispindi kalbiniame elgesyje?...
Peržiūrėti
Atsisiųsti (€2.41)