Amžius ir senėjimas šiuolaikinėje visuomenėje

Nieko nėra amžino, kaip kad nieko nėra galingesnio už laiką. Jo tėkmės niekam nepavyko sustabdyti. Neveltui sakoma, jog laikas yra visagalis. Jam turime paklusti visi, tiek gyvi, tiek negyvi organizmai. Tūkstančiai mokslininkų, mąstytojų, filosofų, astronomų bandė, bando ir dar kiek kartų bandys pažaboti nestabdomą laiko tėkmę. „Laiko sąvoka yra aiški. Valanda susideda iš žinomo skaičiaus minučių, diena – iš valandų, o metai – iš dienų. Tačiau mes retai kada pagalvojame apie pačią laiko esmę. Laikas eina nesustodamas, o mes tik sekame jį laikrodžio ir kalendoriaus pagalba. Kol kas negalima jo tirti mikroskopu ar juo eksperimentuoti. Ir vis dėlto jis vis eina. Negalima, pasakyti, kas tiksliai atsitinka laikui praėjus. Laikas išreiškiamas per pasikeitimus, pavyzdžiui, mėnulio apkeliavimu aplink žemę. Laiko slinkimas yra artimai susijęs su erdvės sąvoka. Pagal bendrą reliatyvumo teoriją, erdvė, arba visata, atsirado staiga įvykus dideliam sprogimui prieš 13,7 milijardų metų. Iki tol viskas buvo sutalpinta be galo mažame taške. Šis taškelis talpino materiją, iš kurios vėliau kilo saulė, žemė ir mėnulis – dangaus kūnai, kurie mums pasakoja apie nuolat bėgantį laiką. Iki didelio sprogimo nebuvo nei erdvės, nei laiko. Pagal reliatyvumo teoriją laiko sąvoka prasideda nuo didelio sprogimo, kaip ir platumos lygiagretės prasideda Šiaurės poliuje. Negalime nueiti toliau į šiaurę, negu iki Šiaurės ašigalio, aiškina Kari Enqvist, kosmologijos profesorius. Viena labiausiai specifinių laiko savybių yra faktas, kad jis matuojamas judėjimu ir tampa aiškus per judėjimą. Pagal bendrą reliatyvumo teoriją, erdvės vystimasis gali baigtis Visatos griūtimi. Visa materija tuomet vėl susitrauktų į mažą taškelį, kuris užbaigtų laiko koncepciją, kokią mes suprantame. Vis dėlto paskutiniai stebėjimai nepalaiko sugriuvimo teorijos, greičiau, tarpgalaktiniai atstumai didėja begaliniu greičiu, pridūrė Enqvist (pagal „Science daily“ „Mokslo Lietuva“ 2005-04-17)“. Taigi laikui nesustabdomai bėgant sensta ir nyksta viskas kas rodos dar taip nesenai atrodė amžina. Neamžinos yra ir visuomenės. Visos, o ypač modernios visuomenės sensta. Tai priklauso nuo gimstamumo mažėjimo ir sveikatos apsaugos gerėjimo. Modernioje visuomenėje neskubama gimdyti vaikų kol išsimokslinama, kol įsidarbinama, lipama karjeros laiptais, kuriama materialinę bazę ir t.t. Vėliau turėti vaikų arba neįstengiama, arba nebenorima, pripratus prie laisvo gyvenimo. Modernioje visuomenėje taip pat užtikrinama gera sveikatos priežiūra ir sveikatos apsauga. Sveikas maistas, sveikas gyvenimo būdas, geras poilsis, laiku diagnozuojamos ligos ir imamasi radikalių priemonių ligų židiniams pašalinti, neleidžiant joms plisti. Taigi modernioje visuomenėje žmogus gyvena ilgiau. Didėjant ilgaamžių žmonių skaičiui visuomenėje kyla kartų sąveikos problemos – jaunimui nelengva gauti darbo, o seniems žmonėms jį praradus tampa ypatinga problema. Senų žmonių skaičiaus didėjimas lydimas ligų ir negalios. Neretai senų žmonių stengiamasi atsikratyti apgyvendinant juos pensionuose bei prieglaudose. Tokius jaunimo veiksmus lydi socialinė izoliacija, kai seni žmonės jaučia tiek psichologinį, tiek fizinį diskomfortą, išėjus į pensiją sumažėja pajamos, netenkama socialinio prestižo, jie nustumiami į visuomenės paribį ir reikia prisitaikyti prie naujų gyvenimo aplinkybių bei sąlygų .
Tyrimo problema. Senyvo amžiaus žmonių adaptacija visuomenėje, pasikeitus socialinei padėčiai, kadangi šis bendruomenės edukologijos projektas skirtas nagrinėti amžiaus ir senėjimo šiuolaikinėje visuomenėje problemoms, tai jame bus susitelkta į klausimus bei problemas susijusias su žmonių amžiumi bei senėjimu, bei atliktas tyrimas, apklausiant 60-70 metų amžiaus žmones ir aiškinamasi ar reikalinga įsteigti adaptacijos pagalbos centrus, arba išskirti patalpas , kur panašaus amžiaus asmenys galėtų rinktis, dalintis savo problemomis , pasikviestų įvairių specialistų, bei palengvintų senėjimo problemą.
Tyrimo tikslas. Naudojant įvairius šaltinius ir atliktus tyrimus bus bandoma atsakyti kodėl mes senstame ir kaip mes keičiamės metams bėgant, kokie veiksniai apsunkina seno žmogaus adaptaciją, kaip senatvė suprantama mūsų visuomenėje, kokios yra tolerancijos problemos ir kokie pagrindiniai senų žmonių poreikiai ir galimybės įveikti senatvės sukeltas problemas, bei ištirti, ar reikalinga senyvo amžiaus žmonems, susibūrimo vietos, prie savivaldybių, kur asmenys galėtų susirinkti, aptarti savo problemas, bei pasikviesti reikiamų specialistų, taip pat gal bųtų reikalingas ir nuolatinis darbuotojas, šiai veiklai palaikyti, bei organizuoti darbą.
Tyrimo objektas. Senyvo amžiaus žmonių gyvenamoji aplinka. Asmenų apklausa, išanalizuojant, visus apklausos rezultatus, bei išklausant visas nuomones. Apklausoje dalyvavo 20 asmenų įvairaus amžiaus.
Tyrimo uždaviniai.
• Analizuojant mokslinę literatūrą apibrėžti senėjimo ir senu žmonių sveikatos sąvokas.
• Apibrėžti gyvenamosios aplinkos sampratą.
• Nustatyti senyvo amžiaus žmonių tarpusavio bendradarbiavimo galimybes, siekiant palengvinti adaptaciją , besikeičiant socialinei padėčiai.
• Ištirti, visus apklaustųjų pasisakymus, bei nuspręsti, ar reikalinga įsteigti senyvo amžiaus asmenų susibūrimo vietas prie savivaldybių, bei skirti specialistą darbui organizuoti.
Tyrimo metodai ir metodika. Senyvo amžiaus žmonių 8 vyrų ir 12 moterų apklausa bei mokslinės literatūros analizė.