Priešmokyklinio amžiaus vaikų adaptacijos problemos

Perėjimas iš vaikų darželio į pradinę mokyklą yra svar­bus žingsnis vaiko gyvenime. Pedagoginiu ir psichologi­niu požiūriu tai pereinamasis laikotarpis iš vienos gyve­nimo srities į kitą. Tokių perėjimų mūsų gyvenime būna nuolat: pradedame lankyti darželį, iš jo einame į pradi­nę mokyklą, paskui į kitą mokyklą, pradedame profesini gyvenimą; broliuko ar sesutės gimimas, santuokos ar šei­mos sudarymas — taip pat lūžio situacija. Mokslinėje litera­tūroje jie vadinami perėjimu arba lūžiu. Pereinamaisiais laikotarpiais vyksta daug pakitimų, tenka išgyvendinti raidos užduotis. Keičiasi vidinis Aš, santykiai plečiami arba reorganizuojami, naujai įverti­namas savasis vaidmuo, padidėja kompetencija. Perėji­mo iš darželio į mokyklą laikotarpis yra ypatingas. (Ch. Hagemann, I.Borner. 2004. P.22)

Ateidamas iš namų, saugios aplinkos, kiekvienas vaikas atsineša ir įvairią bendravimo patirtį. Pradedančių lankyti mokyklą vaikų patirtis būna skirtinga: lankiusieji ikimokyklinę ugdymo įstaigą turi daugiau bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžių, o ugdyti tik namuose vaikai dažniausiai būna arba labiau išprusę, arba pedagogiškai apleisti. Sunkiausiai adaptaciją išgyvena uždari, drovūs vaikai. Tai kelia įtampą, vaikai būna labiau priklausomi nuo naujų mokyklos draugų elgesio ir aktyvumo. Pasitikintys savimi ir teigiamai save vertinantys vaikai daug lengviau išgyvena neigiamas emocijas, jaučiasi saugesni.

Naujausiuose psichologiniuose tyrimuose tokiems per­einamiesiems laikotarpiams skiriamas didžiulis dėmesys, nes tada vaikui atsiranda naujų galimybių, bet kartu ir reikia ryžto jomis pasinaudoti. Jei adaptacijos laikotarpis bus įval­dytas, vaikas gaus teigiamų impulsų. Jei nepavyksta įvykdyti šių reikalavimų, iškyla didesnių ar mažesnių sunku­mų, vaikas gali nustoti domėtis mokykla, jį gali apimti baimė, kad nesusidoros su keliamomis užduotimis. Taigi veikiant tam tikroms aplinkybėms jis susiformuoja neimą nuostatą į mokyklą. Blogiausiu atveju neigiamos nuostatos poveikis jaučiamas visame vaiko mokykliniame gyvenime, jo lavėjime. (Ch. Hagemann, I.Borner., 2004. P.23) Todėl svarbūs yra vaiko santykiai su pirmuoju mokytoju, nuo kurio dažniausiai ir priklauso vaiko nuostatos ir adaptacija. Mokytojo vaidmuo vaiko gyvenime išskirtinis. Psichologai mano, jog pradinių klasių mokinių emocinė būsena yra tiesiogiai susieta būtent su mokytoju, be to, vaiko asmenybės ypatumus veikia ir formuoja mokytojo asmenybė.

Pasitaiko, kad ikimokyklinukai mūsų nuostabai elgiasi kitaip, negu mes tikėtumės. Kai vaikas mus žvelgia protingu žvilgsniu, mes į tai nekreipiame dėmesio ir reikalaujame, kad jis paklustų mums, užuot pamėginę suvokti jo pasauli. Vaiko sielos ir kūno vystymasis susiję; pirmiausia reikia kurti atitinkamas kūno struktūras. Kuo daugiau tuo pasirūpinsime, tuo geriau atliksime savo priedermę vaikui. (E. Grunelius. 1999, P.8)