Investicijų į žmogiškąjį kapitalą efektyvumo vertinimas

Temos aktualumas. Didėjant gyvenimo tempui ir stiprėjant konkurencingai aplinkai bei globalizacijos įtakai XXI amžiuje, vis dažniau suvokiama, kad vienas iš svarbiausių visuomenės ekonomikos pažangos veiksnių yra žmogiškasis kapitalas. Būtent žmogiškasis kapitalas, o ne fabrikai, įrengimai ir gamybinės atsargos yra konkurencingumo, ekonominio augimo ir efektyvumo kertinis akmuo. Kuo aukštesnį išsilavinimą žmogus įgyja, tuo daugiau jis laikosi šiuolaikinės gamybos reikalavimų, ir kuo geresnė visuomenės narių sveikatos būklė, tuo daugiau laiko praleidžia produktyviai kiekvienas visuomenės narys per savo darbingą amžių.

Žmogiškąjį kapitalą sudaro žmonių išsilavinimas, įgyta kvalifikacija, patyrimas, sveikata, verslumas, mokymusi ir praktiniu patyrimu sukauptos žinios, didinančios žmonių veiklos produktyvumą ir užtikrinančios tiek pajamų augimą, tiek prisitaikymą prie nuolat kintančių sąlygų. Taigi kiekvieno žmogaus investicijų į išsilavinimą nauda yra akivaizdi, tačiau čia ne ką svarbesnis vaidmuo tenka ir kiekvienos šalies pastangoms žmogiškajam kapitalui vystyti. Pasaulinis patyrimas ryškiai rodo, kad šalys, kurios neinvestuoja į žmones, neišvengiamai atsilieka nuo kitų šalių. Gerinant švietimo sąlygas šalyje, daromas teigiamas poveikis ne vien ekonomikos rodikliams. Dar svarbesnė yra jų socialinė funkcija: mažėja socialinis visuomenės narių susiskaldymas, žmogaus gyvenimas tampa įvairus ir visavertis. Todėl šių dienų visuomenėje investicijos į žmogiškąjį kapitalą labai didelės

Šalies žmogiškojo kapitalo vystymo ir investicijų į jas efektyvumas paskutiniuoju metu vis plačiau nagrinėjama daugelio pasaulio valstybių mokslininkų darbuose bei švietimo politikų debatuose. Pasaulio mokslininkų darbuose ši tema pradėta intensyviai nagrinėti jau nuo XX a. vidurio, kuomet investicijos į žmogiškąjį kapitalą traktuojamos kaip esminis ekonomikos augimo faktorius ir pagrindinis socialinės sanglaudos politikos svertas. Lietuvos mokslininkų tarpe šio reiškinio nagrinėjimo užuomazgos pastebimos po įstojimo į Europos Sąjungą etapo (Šileika, Tamašauskienė, 2003; Kačiulienė, Zdanienė, 2005; Domarkaitė, 2007, kt.). Investicijų į žmogiškąjį kapitalą svarba pabrėžiama Europos sąjungos narių pasirašytoje ir patvirtintoje Lisabonos strategijoje, kuria siekiama, stiprinant ekonomines reformas, socialinę sanglaudą ir didinant visuomenės užimtumą, iki 2010 m. Lietuva Europoje ir visame pasaulyje pasižymi išsilavinusios darbo jėgos kiekybe, šalyje veikia itin daug aukštojo mokslo institucijų. Žmogiškojo kapitalo formavimas glaudžiai susijęs su išlaidomis švietimui, sveikatos apsaugai, todėl neabejojama valstybės vaidmens svarba darbo jėgos formavimo procesuose. Tinkama ekonominė politika gali leisti reaguoti į struktūrinius ekonomikos pokyčius ir padėti suteikti atitinkamą kvalifikaciją darbo jėgai, šitaip užtikrinant šalies produktyvumo ir konkurencingumo augimą ilguoju laikotarpiu, o netinkama valstybės ekonominė politika gali sąlygoti švietimui skiriamų išteklių švaistymą neefektyvaus gamybos veiksnio formavimui.

Tačiau reikia pabrėžti, kad investicijos į švietimą kiekvienai šaliai yra itin aktualios, ne išimtis ir Lietuva. Ypatingai reikia atkreipti dėmesį į aukštojo išsilavinimo vystymą, nes investicijos į aukštąjį išsilavinimą, pasak Gižienės, Markauskienės (2012), yra pažangiausias individo gyvenimo kokybės gerinimo būdas, suteikiantis jam daugiau gebėjimų ir galimybių efektyviai savirealizacijai. Todėl šalies švietimo sistema turi didelę reikšmę vertinant individą kaip atskirą socialinį vienetą ir kaip šalies ekonominio potencialo vystymo veiksnį. Žmogiškojo kapitalo sąvoką, jos problematiką, investicijų į žmogiškąjį kapitalą kaštus plačiai aptaria įvairūs Lietuvos bei užsienio autoriai: Bagdanavičius (2002), Šileika (2003), Tamašauskienė (2003), Mačerinskienė (2003), Viržintaitė (2003), Psaharopoulus (1995), Schutz (2006), Fleishhauer (2007) ir kt. Dauguma šių autorių analizavo pagrindinę darbo problemą, jog žmogiškojo kapitalo formavimas susijęs su ženkliomis viešosiomis ir privačiomis išlaidomis, tačiau sunku kiekybiškai įvertinti, ar jos duoda apčiuopiamą grąžą ir kokio masto ji yra.

Tyrimo objektas – investicijų į žmogiškąjį kapitalą efektyvumo vertinimas.

Darbo tikslas – apibrėžti investicijų į žmogiškąjį kapitalą efektyvumo vertinimo rodiklius ir ištirti investicijų į žmogiškąjį kapitalą efektyvumą Lietuvoje.

Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti investicijų į žmogiškąjį kapitalą sampratą ir apibrėžti valstybės vaidmenį žmogiško kapitalo vystyme.
2. Išnagrinėti individo vaidmenį vystant žmogiškąjį kapitalą.
3. Parengti investicijų į žmogiškąjį kapitalą efektyvumo vertinimo metodiką.
4. Ištirti investicijų į žmogiškąjį kapitalą efektyvumą Lietuvoje.

Tyrimo metodai. Darbe naudota Lietuvos statistikos departamento bei LR švietimo departamento duomenys, LR įstatymai. Darbe buvo naudoti tokie metodai:

Mokslinės literatūros analizė.Kompiuterinis duomenų apdorojimas.Grafinių statistinių duomenų analizė.Grupavimas ir apibendrinimas.

Magistro baigiamojo darbo teorinė dalis atskleidžia pagrindinius diskusinius klausimus, susijusius su žmogiškojo kapitalo teorijos ištakomis, investicijų į žmogiškąjį kapitalą samprata bei identifikuojama pagrindinė žmogiškojo kapitalo nauda individui bei valstybei, nustatant šių dviejų komponentų įtaką žmogiškojo kapitalo vystymo procese.

Antrojoje darbo dalyje yra analizuojama išlaidų į žmogiškąjį kapitalą klasifikacija. Taip pat yra aptariami ir įvardijami pagrindiniai individualių investicijų į aukštąjį išsilavinimą lygio vertinimo rodikliai bei pabrėžiama valstybės investicijų vertinimo specifika. Šiame skyriuje apibūdinama ir apibrėžiama tyrimo metodika.

Trečiojoje darbo dalyje yra apjungiama investicijų į aukštąjį išsilavinimą kaštų bei naudos analizė, grynosios dabartinės vertės, atsipirkimo periodo, vidinės pajamų normos skaičiavimai bei vertinamas valstybės investicijų į aukštąjį mokslą efektyvumas. Taip pat atliekama pagrindinių valstybės bei individualių investicijų į aukštąjį išsilavinimą rodiklių analizė, kurie identifikuoja pagrindines Lietuvos žmogiškojo kapitalo būklę identifikuojančias tendencijas.