Stresas, jo valdymas ir įveikimas

Stresas – visuma apsauginių fiziologinių, psichologinių ir elgesio reakcijų, atsirandančių, kai žmogus suvokia harmonijos trūkumą tarp jam taikomų reikalavimų ir jo sugebėjimo tuos reikalavimus patenkinti (vienoje ar keliose gyvenimo srityse). Jis nepriklauso nuo oro ar metų laiko. Nuo jo kenčia ir seni, ir jauni. Kartais atrodo, kad visas mūsų gyvenimas vis dažniau kiša mūsų galvas po savo negailestinga giljotina. Tai jau ne tik sugadinta nuotaika, bet ir tiesioginė grėsmė sveikatai.Trumpalaikis stresas gali būti naudingas, nes laiku mobilizuoja imuninę sistemą. Antikūniai, organizmo ''gynėjai'', ypač jautrūs stresinėms situacijoms. Tūkstantmečių bėgyje išgąstis, baimė ar pyktis perspėja kūną: ''Dėmesio! Pavojus!” Mums į pagalbą ateina imuninės ląstelės, kurios, pavyzdžiui, sumažina atviros žaizdos užkrėtimo pavojų, greičiau ją užgydo. Ilgalaikis, chroniškas stresas slopina organizmo imuninę sistemą. Nuo nuolatinės įtampos ji laikui bėgant ima šlubuoti ir kai prireikia pagalbos, organizmas jau neįstengia patikimai apsiginti. Stresas gali atverti vartus pačioms įvairiausioms ligoms. Streso hormonų - adrenalino ir kortizolio perteklius gali slopinti smegenų funkcijas, reguliojančias vegetatyvinę nervų sistemą, sutrikdyti medžiagų apykaitą ir suardyti ,,atminties neuronus''. Streso pasekmės gali pasireikšti bet kuriame organe. Mūsų hormonų ir mūsų imuninės sistemos neįmanoma pripratinti prie streso. Organizmas niekada nepripras prie ginčų, erzinančio triukšmo, priekabių.