Cukrus, jo gamyba

Pirmiausia cukrų pradėta išgauti iš cukranendrių (saccharum officinarum). Žolės, iš kurių išsivystė cukranendrės, kildinamos iš keleto Ramiojo vandenyno salelių, tarp jų – Polinezijos ir Melanezijos. Mokslininkai turi įrodymų, kad šios žolės augo prieš 10000–15000 metų. Maždaug prieš 8000 metų iš šių salelių jos buvo atvežtos į Indoneziją, Indiją ir Kiniją. Pirmykštės žolių rūšys seniai išnyko. Šiandien cukranendrės užauga iki šešių metrų aukščio. Jos auga tropinio ir subtropinio klimato aplinkoje. Kadangi cukranendrėms reikia daug vandens ir šilumos, jos gali augti tik pietiniuose Europos regionuose, pavyzdžiui, Ispanijoje, Madeiroje ir Portugalijoje. Didžiausi cukranendrių cukraus gamintojai įsikūrę Brazilijoje, Kuboje, Indijoje, Filipinuose ir Meksikoje.

Tačiau kaip žmonės sugebėdavo išgauti iš cukranendrių saldumą, nežinodami šiandien taikomų cukraus gamybos būdų? Indai iš cukranendrių spausdavo drumstus syvus arba tiesiog čiulpė jas tarsi ledinukus ant pagaliuko (dar ir šiandien tai galima pamatyti daugelyje šalių). Vėliau jie išmoko virti cukranendrių syvus. Išvirę syvai kristalizuodavosi ir pavirsdavo kietu cukrumi.

Keliaudamas Kolumbas išsiaiškino, kad Karibų jūros klimatas puikiai tinka cukranendrėms auginti. Apie jų kultivavimą jis sužinojo Madeiroje ir atvežė cukranendrių į Ameriką bei Vest Indiją, kur buvo užveistos didžiulės plantacijos. Cukraus žaliava buvo gabenama atgal į Europą, ten perdirbama ir parduodama. Ilgainiui dėl augančios gamybos cukrus darėsi vis prieinamesnė prekė, skirta ne vien turtingai aukštuomenei.

17 a. dauguma Europos šalių turėjo kolonijų, taigi pačios galėjo auginti cukranendres. Liūdnesnė cukraus istorijos dalis yra ta, kad darbo jėga cukranendrių plantacijose buvo vergai, į kolonijas atvežti iš Afrikos.

Napoleono karų metu (1803–1815 m.) Napoleonas užkirto jūrų prekybos kelius, tad laivais buvo neįmanoma įsivežti cukraus žaliavos. Dėl to Europoje pradėta ieškoti cukranendrių pakaito. Atrasta, kad cukrų galima išgauti iš cukrinių runkelių. Tačiau tada augusių runkelių cukringumas buvo labai nedidelis, dėl to cukraus kainos labai pakilo.